Su Vilkmergės alumi nutinka pačių įvairiausių dalykų. Nepaisant jų įspūdingo ir kitoniško stiliaus (turiu galvoje stiklo butelio formą ir etiketes), ne visada aromatizuotas alus pavergia ir patinka nuo pirmo gurkšnio. Negaliu pakęsti to paprasto alaus, kai į jį įpila vaisinio sirupo ir pavadina jį „ypatingu“, nors realiai alus tik sugadintas. Juk neretai būna, kada išgeri net visą pintą ir galvoji: vaje, kokį myžalą aš ką tik išgėriau? Na, taip buvo nutikę prieš porą metų, kai gurkšnojau irgi riboto leidimo mandarinų skonio Vilkmergės alų. Nutariau šįkart ir vėl surizikuoti, pamatęs naują leidimą su „kvapiųjų prieskonių“ išleistą tamsų elį.
Ko galima tikėtis iš alaus, ant kurio pakuotės pavaizduotas cinamonas? Ogi kažko itin kalėdiškai aitraus, šilto. Čia kaip su tais karštais saldžiais kalėdiniais vynais, tačiau mano nuostabai šis alus nebuvo toks! Jame cinamonas nieko neužgožė! Sakyčiau itin gerai parinkta kvapniųjų prieskonių dozė, išlaikytas lageriškas elio lengvumas, prieskoniai neperspausti, švelniai juntamas gvazdikėlis, cinamonas ir pipirai, tad visumoje šis alus iš tikrųjų pakėlė mano antakius – nustebino! – ir pavadinčiau jį sėkmingu Vilkmergės daryklos eksperimentu.
Mano įvertinimas: ●●●●●●●○○○
