Cukraus poveikis organizmui

Sveiki,

Apie cukraus vartojimą jau sklando legendos. Visi jį daugiau ar mažiau vartoja. Aišku, geriausia jo atsisakyti kuo daugiau., pvz., gerti be cukraus kavą ir arbatą – nuo to tik geriau. Tiesą sakant, mus ištiko mažas šokas, kai pamatėme, kiek cukraus tenka gazuotiems gėrimams ir kiek mes jo dedame mažai į karštuosius užplikomus gėrimus. Akivaizdu, kad geriame tiesiog sirupo koncentratus, kurie prišaukia tokių ligų, kurių nė neverta nė minėti. Na, gal paminėsime – potencijos praradimą. Negerkite arba gerkite kuo mažiau kolų, fantų ir kitų nesąmonių, o kitaip irisais pavirsite.

Vat!

Kaip iškepti kinišką antį? Antis su obuoliais

Sveiki, kulinarai,

Taip jau nutiko, kad nusipirkome lenkiškai fasuotą kinišką antį ir įmetėm į šaldiklį, kur ten pragulėjo maždaug tiek, kai žmogui ima skaudėti širdį, jog reikia pagaliau atlaisvinti šaldiklį, kad maistas nenueitų perniek. Ir vargšei antytei atėjo laikas pasideginti orkaitėje. Kaip ją tinkamai paglamonėti, įtrinti prieskoniais ir kepti, tiesą sakant, neturėjome jokio žalio supratimo, tačiau, kas nerizikuoja, tas negeria ne tik šampano, bet ir neragauja antukės.

Antis vos didesnė už vidutinio dydžio broilerį. Kinijoje šis paukštis ypač mėgstamas, nors mes labiau esame pripratę prie vištų ir jos gaminių... Žodžiu, antis buvo riebi, todėl tikėjome, kad daug riebalų tiesiog išsilydys ir suguls į glazūruoto kepimo lovelio dugną, bet mėsytė vis tiek bus minkšta, kaip kūdikio užpakaliukas. 

Manėme, kad antį reikia ilgai marinuoti – nė velnio! Įtrynėm paprasčiausia druska, paukštienai skirtais prieskoniais. Nulupome obuolius ir juos supjaustėme stambiais kubeliais. Čia tikriausiai tam, kad mėsytė mūsų neišsausėtų, o gal ir dėl skonio – nežinome, nes antis tikrai neprisigėrė jokio obuolio, tai tik iliuzija ir virtuvinis išmonė, kai norisi „iš to mandrumo“, kaip sakant. Bet obuolius galite kimšti į vidų ir neluptus, perpjautus pusiau – žodžiu pagal jūsų ištvirkimo laipsnį! Ir nieko nelaukus, tiesiog pašovėme antytę į orkaitę prieš tai lovelio dugną apšlakstėm aliejumi, antytę supančiojome siūlais, kad kepdama neišdryktų ir neišsiskėstų, o obuoliukai liktų viduje. Taigi, pašovėme ją ant 200 laipsnių karščio ir kepėme vis patikrindami apie dvi valandas. Kol kepė, ruošėme skrudintas bulvytes – jos labai tinka prie antytės, apskritai kas mėgsta bulves, tai tikra svajonė.

Mūsų antytė.

Po dviejų valandų mūsų lenkiška-kiniška-lietuviška antytė jau garavo ant stalo visa suskrudus ir auksinė. Nepasakytume, kad mums antis skanesnė už vištieną. Abu linkčiodami galvas pritarėme, kad nesame prie tokios mėsytės pratę ir kitą kartą galbūt rinksimės visgi lietuvišką broilerį, nei antį. Kodėl? Visų pirmą mėsa raudonesnė, sausesnė ir kietesnė. Tas visas nuostabus ir daug žadantis riebumas sutirpo ir liko liesa mėsytė, kuri labiau priminė kalakutieną. Mes nesame kalakutienos mėgėjai, bet tenka pripažinti, kad antis visgi skanesnė už keptą kalakutieną. 

Viskas toje virtuvėje labai paprasta ir tik skonio reikalas, ką dėsite į burnytę ir kaip tai atsilieps jūsų skonio receptoriams.

Sėkmės!

Kaip nudažyti velykinius kiaušinius / margučius žolelėmis ir cheminiais dažais?

Sveiki gyvi,

Taip jau nutiko, kad pirmasis mūsų įrašas apie... velykinius kiaušinius. Kasmetinis džiaugsmas ir galvos skausmas. Kasmet pamėlusiais nuo chemijos pirštais ir sugadintais indais bei staltiese keiksnojame, kad kitąmet išvis nedažysime jokių kiaušinių! Beje, labai jau vyriškas tas darbas dažyti kiaušinius, nes ir mes, patys vyrai, turime tokius organus, kurie dar vadinami pautais. O pasirodo, kad žodis „pautai“ yra senas baltiškas žodis, kurį turime mes, latviai ir jau išnykusi kalba – prūsų. Ir, žinoma, pautai reiškė kiaušinius ir tik vėliau perbėgo šio žodžio reikšmė į sėklides, apie kurias mes dar pakalbėsime, brangieji.

Žodžiu, šiemet dažėme kiaušinius, kaip dažydavo mūsų babos, senelės, močiutės ir tėvai – žolelėmis arba kaip dabar madinga sakyti „natūraliomis priemonėmis“. Nuo ko pradėjome? Nuo pasivaikščiojimo. Prisirinkom tašę žolių, nors, aišku, sunaudojome vos menkutį kuokštelį. Grįždami užsukome į numylėtą „Maximą“ – pėdkelnių. Kažkaip lyg ir gėda dviem vyrukams pirkti moteriškas pėdkelnes, nors vėlgi, nailonas gi buvo sugalvotas būtent vyriškoms kojoms, o kaip kitaip karalius Saulė (Liudvikas) būtų nutapytas su baltomis pėdkelnėmis? Bet nebe tie laikai. Nuėjo iš mūsų drąsiausias vyrukas ir pačių pigiausių, tų „Optimos“ linijos, kuri dar ir su akcija buvo... Nesakykit, žiauriai smagu.

Na, o namie vienam iš mūsų šovė į galvą paeksperimentuoti. 10 kiaušinių suvyniojo į kojinę t. y. kiaušinį apdėjo žolelėmis, kad pavyktų ornamentika ir atsargiai į neiloną, kad kuo mažiau pasijudintų žolelės. Šiaip kantrybės reikalaujantis darbas. Ir į katilą su verdančiais svogūnų laiškais. (Patartina dėti dar į šaltą, kad nesusproginėtų). Fotografijoje matote būtent margučius iš to katilo. Ten būta ir violetinio svogūno laiškų (nes pernai nusidažė blankokai) ir klasikiniai – auksinio lukšto. Kažkur viena ausimi buvau girdėjęs, jog labai dažo burokėlių sultys – šliūkštelėjau ant tų svogūnų ir pavirėme apie 20 minučių. Kietai virtas, kad ilgiau laikytųsi, o ir per kojinę reikia kiaušinį virti šiek tiek ilgiau. 

Ištraukiau. Keletą radau įskilusių, betgi dažome ne dėl skrandžio, o dėl tradicijos ir estetikos. Tai va.

Na, ir mūsų durnos galvos sugalvojo, kad reikia kažkaip padaryti, kad būtų su žolelėmis ir dar spalvoti. Eksperimentas buvo mažiau nei nesėkmingas – panagės vėl pamėlo. Nusipirkome du pakelius po 5 spalvas įprastų miltelių spalvų, kuriuos reikia praskiesti vandeniu ir šaukštu actu. Apvyniojau iš to mandrumo kiaušinius žolelėmis ir pėdkelnėm (kiaušiniai jau išvirę, dar labai šilti) ir metam su kojinėm į plastiko indelius su dažais. Ir nieko. Kiaušinis vos pritraukė dažo ir jokios ornamentikos nuo tų žolelių neišėjo. Susinervinę išpylėme tuos dažus stačiai į kriauklę. Aišku, prieš tai nulupę pėdkelnes dar nuogus metėme į dažus – kiek pritraukė, tiek pritraukė, liko vienspalviai, bet labai nemalonūs paimti, nei tu jų aliejumi pablizginsi, nieko, nes viskas tepliojasi. Net drėgnomis rankomis nepaimsi. Et. Kaip tame anekdote:

Ateina žmogeliukas pas daktarą. Daktaras:
- Nusirenkite, - net nepakėlęs akių į pacientą.
Paima „zelionkos“ prieina prie paciento ir nudažo jo vieną „kiaušinį“ žaliai, tuomet grįžta prie stalo ir kažką užrašęs į ligonio istorijos kortelę, paduoda pacientui ir liepia nueiti į kitą kabinetą. Na, žmogelis nueina, ten kitas daktaras , atsiverčia kortelę perskaito rimtu veidu ir liepia vėl nusirengti. Žmogelis vėl visas nusirengia, daktarėlis paima raudoną rašalą ir nudažo kitą kiaušinį raudonai, ir kažką parašo į kortelę, siunčia grįžti į ankstesnį kabinetą. Žmogelis išeina iš kabineto ir nutarė paskaityti, kas toje ligonio kortelėje parašyta, atsiverčia ir mato:
"Sveikinu jus kolega su šv. Velykomis."
"Dėkui, jus taip pat".

Kokią išvadą galima padaryti? Ogi nuo mūsų bočių laikų nieko geriau už žoleles tikriausiai nėra ir nebus sugalvota. Visa chemija – tik nervų švaistymas ir, be to, nesveika.

Penkiasdešimt pilkų atspalvių virtuvėje