Sveiki gyvi,
Taip jau nutiko, kad
pirmasis mūsų įrašas apie... velykinius kiaušinius. Kasmetinis džiaugsmas ir
galvos skausmas. Kasmet pamėlusiais nuo chemijos pirštais ir sugadintais indais
bei staltiese keiksnojame, kad kitąmet išvis nedažysime jokių kiaušinių! Beje,
labai jau vyriškas tas darbas dažyti kiaušinius, nes ir mes, patys vyrai,
turime tokius organus, kurie dar vadinami pautais. O pasirodo, kad žodis
„pautai“ yra senas baltiškas žodis, kurį turime mes, latviai ir jau išnykusi
kalba – prūsų. Ir, žinoma, pautai reiškė kiaušinius ir tik vėliau perbėgo šio
žodžio reikšmė į sėklides, apie kurias mes dar pakalbėsime, brangieji.
Žodžiu, šiemet dažėme
kiaušinius, kaip dažydavo mūsų babos, senelės, močiutės ir tėvai – žolelėmis
arba kaip dabar madinga sakyti „natūraliomis priemonėmis“. Nuo ko pradėjome?
Nuo pasivaikščiojimo. Prisirinkom tašę žolių, nors, aišku, sunaudojome vos
menkutį kuokštelį. Grįždami užsukome į numylėtą „Maximą“ – pėdkelnių. Kažkaip
lyg ir gėda dviem vyrukams pirkti moteriškas pėdkelnes, nors vėlgi, nailonas gi
buvo sugalvotas būtent vyriškoms kojoms, o kaip kitaip karalius Saulė
(Liudvikas) būtų nutapytas su baltomis pėdkelnėmis? Bet nebe tie laikai. Nuėjo
iš mūsų drąsiausias vyrukas ir pačių pigiausių, tų „Optimos“ linijos, kuri dar
ir su akcija buvo... Nesakykit, žiauriai smagu.
Na, o namie vienam iš
mūsų šovė į galvą paeksperimentuoti. 10 kiaušinių suvyniojo į kojinę t. y.
kiaušinį apdėjo žolelėmis, kad pavyktų ornamentika ir atsargiai į neiloną, kad
kuo mažiau pasijudintų žolelės. Šiaip kantrybės reikalaujantis darbas. Ir į
katilą su verdančiais svogūnų laiškais. (Patartina dėti dar į šaltą, kad
nesusproginėtų). Fotografijoje matote būtent margučius iš to katilo. Ten būta
ir violetinio svogūno laiškų (nes pernai nusidažė blankokai) ir klasikiniai –
auksinio lukšto. Kažkur viena ausimi buvau girdėjęs, jog labai dažo burokėlių
sultys – šliūkštelėjau ant tų svogūnų ir pavirėme apie 20 minučių. Kietai virtas,
kad ilgiau laikytųsi, o ir per kojinę reikia kiaušinį virti šiek tiek ilgiau.
Ištraukiau. Keletą
radau įskilusių, betgi dažome ne dėl skrandžio, o dėl tradicijos ir estetikos.
Tai va.
Na, ir mūsų durnos
galvos sugalvojo, kad reikia kažkaip padaryti, kad būtų su žolelėmis ir dar
spalvoti. Eksperimentas buvo mažiau nei nesėkmingas – panagės vėl pamėlo. Nusipirkome
du pakelius po 5 spalvas įprastų miltelių spalvų, kuriuos reikia praskiesti
vandeniu ir šaukštu actu. Apvyniojau iš to mandrumo kiaušinius žolelėmis ir
pėdkelnėm (kiaušiniai jau išvirę, dar labai šilti) ir metam su kojinėm į
plastiko indelius su dažais. Ir nieko. Kiaušinis vos pritraukė dažo ir jokios
ornamentikos nuo tų žolelių neišėjo. Susinervinę išpylėme tuos dažus stačiai į
kriauklę. Aišku, prieš tai nulupę pėdkelnes dar nuogus metėme į dažus – kiek pritraukė,
tiek pritraukė, liko vienspalviai, bet labai nemalonūs paimti, nei tu jų
aliejumi pablizginsi, nieko, nes viskas tepliojasi. Net drėgnomis rankomis
nepaimsi. Et. Kaip tame anekdote:
Ateina
žmogeliukas pas daktarą. Daktaras:
- Nusirenkite, - net nepakėlęs akių į pacientą.
Paima „zelionkos“ prieina prie paciento ir nudažo jo vieną „kiaušinį“ žaliai,
tuomet grįžta prie stalo ir kažką užrašęs į ligonio istorijos kortelę, paduoda
pacientui ir liepia nueiti į kitą kabinetą. Na, žmogelis nueina, ten kitas
daktaras , atsiverčia kortelę perskaito rimtu veidu ir liepia vėl nusirengti. Žmogelis
vėl visas nusirengia, daktarėlis paima raudoną rašalą ir nudažo kitą kiaušinį
raudonai, ir kažką parašo į kortelę, siunčia grįžti į ankstesnį kabinetą.
Žmogelis išeina iš kabineto ir nutarė paskaityti, kas toje ligonio kortelėje
parašyta, atsiverčia ir mato:
"Sveikinu jus kolega su šv. Velykomis."
"Dėkui, jus taip pat".
Kokią išvadą galima padaryti? Ogi nuo mūsų bočių
laikų nieko geriau už žoleles tikriausiai nėra ir nebus sugalvota. Visa chemija
– tik nervų švaistymas ir, be to, nesveika.
Penkiasdešimt pilkų atspalvių virtuvėje