Kaip nudažyti velykinius kiaušinius / margučius žolelėmis ir cheminiais dažais?

Sveiki gyvi,

Taip jau nutiko, kad pirmasis mūsų įrašas apie... velykinius kiaušinius. Kasmetinis džiaugsmas ir galvos skausmas. Kasmet pamėlusiais nuo chemijos pirštais ir sugadintais indais bei staltiese keiksnojame, kad kitąmet išvis nedažysime jokių kiaušinių! Beje, labai jau vyriškas tas darbas dažyti kiaušinius, nes ir mes, patys vyrai, turime tokius organus, kurie dar vadinami pautais. O pasirodo, kad žodis „pautai“ yra senas baltiškas žodis, kurį turime mes, latviai ir jau išnykusi kalba – prūsų. Ir, žinoma, pautai reiškė kiaušinius ir tik vėliau perbėgo šio žodžio reikšmė į sėklides, apie kurias mes dar pakalbėsime, brangieji.

Žodžiu, šiemet dažėme kiaušinius, kaip dažydavo mūsų babos, senelės, močiutės ir tėvai – žolelėmis arba kaip dabar madinga sakyti „natūraliomis priemonėmis“. Nuo ko pradėjome? Nuo pasivaikščiojimo. Prisirinkom tašę žolių, nors, aišku, sunaudojome vos menkutį kuokštelį. Grįždami užsukome į numylėtą „Maximą“ – pėdkelnių. Kažkaip lyg ir gėda dviem vyrukams pirkti moteriškas pėdkelnes, nors vėlgi, nailonas gi buvo sugalvotas būtent vyriškoms kojoms, o kaip kitaip karalius Saulė (Liudvikas) būtų nutapytas su baltomis pėdkelnėmis? Bet nebe tie laikai. Nuėjo iš mūsų drąsiausias vyrukas ir pačių pigiausių, tų „Optimos“ linijos, kuri dar ir su akcija buvo... Nesakykit, žiauriai smagu.

Na, o namie vienam iš mūsų šovė į galvą paeksperimentuoti. 10 kiaušinių suvyniojo į kojinę t. y. kiaušinį apdėjo žolelėmis, kad pavyktų ornamentika ir atsargiai į neiloną, kad kuo mažiau pasijudintų žolelės. Šiaip kantrybės reikalaujantis darbas. Ir į katilą su verdančiais svogūnų laiškais. (Patartina dėti dar į šaltą, kad nesusproginėtų). Fotografijoje matote būtent margučius iš to katilo. Ten būta ir violetinio svogūno laiškų (nes pernai nusidažė blankokai) ir klasikiniai – auksinio lukšto. Kažkur viena ausimi buvau girdėjęs, jog labai dažo burokėlių sultys – šliūkštelėjau ant tų svogūnų ir pavirėme apie 20 minučių. Kietai virtas, kad ilgiau laikytųsi, o ir per kojinę reikia kiaušinį virti šiek tiek ilgiau. 

Ištraukiau. Keletą radau įskilusių, betgi dažome ne dėl skrandžio, o dėl tradicijos ir estetikos. Tai va.

Na, ir mūsų durnos galvos sugalvojo, kad reikia kažkaip padaryti, kad būtų su žolelėmis ir dar spalvoti. Eksperimentas buvo mažiau nei nesėkmingas – panagės vėl pamėlo. Nusipirkome du pakelius po 5 spalvas įprastų miltelių spalvų, kuriuos reikia praskiesti vandeniu ir šaukštu actu. Apvyniojau iš to mandrumo kiaušinius žolelėmis ir pėdkelnėm (kiaušiniai jau išvirę, dar labai šilti) ir metam su kojinėm į plastiko indelius su dažais. Ir nieko. Kiaušinis vos pritraukė dažo ir jokios ornamentikos nuo tų žolelių neišėjo. Susinervinę išpylėme tuos dažus stačiai į kriauklę. Aišku, prieš tai nulupę pėdkelnes dar nuogus metėme į dažus – kiek pritraukė, tiek pritraukė, liko vienspalviai, bet labai nemalonūs paimti, nei tu jų aliejumi pablizginsi, nieko, nes viskas tepliojasi. Net drėgnomis rankomis nepaimsi. Et. Kaip tame anekdote:

Ateina žmogeliukas pas daktarą. Daktaras:
- Nusirenkite, - net nepakėlęs akių į pacientą.
Paima „zelionkos“ prieina prie paciento ir nudažo jo vieną „kiaušinį“ žaliai, tuomet grįžta prie stalo ir kažką užrašęs į ligonio istorijos kortelę, paduoda pacientui ir liepia nueiti į kitą kabinetą. Na, žmogelis nueina, ten kitas daktaras , atsiverčia kortelę perskaito rimtu veidu ir liepia vėl nusirengti. Žmogelis vėl visas nusirengia, daktarėlis paima raudoną rašalą ir nudažo kitą kiaušinį raudonai, ir kažką parašo į kortelę, siunčia grįžti į ankstesnį kabinetą. Žmogelis išeina iš kabineto ir nutarė paskaityti, kas toje ligonio kortelėje parašyta, atsiverčia ir mato:
"Sveikinu jus kolega su šv. Velykomis."
"Dėkui, jus taip pat".

Kokią išvadą galima padaryti? Ogi nuo mūsų bočių laikų nieko geriau už žoleles tikriausiai nėra ir nebus sugalvota. Visa chemija – tik nervų švaistymas ir, be to, nesveika.

Penkiasdešimt pilkų atspalvių virtuvėje